Lovos

Kai pradedami kurti dideli verslo centrai, į planą iškart yra numatoma įrengti patalpas, skirtas maisto gaminimui. Kodėl taip vyksta? Nes šiuolaikiniai darbuotojai jau beveik „gyvena“ biuruose, dėl to ir patalpa maitinimuisi tampa neišvengiama.

Tai brangus malonumas, nes net ir mažoje virtuvėje turi būti daug įvairios įrangos. Be to, daug sumokama ir už papildomos patalpos nuomą. Taigi, ar vis dėlto verta biure turėti virtuvę?

Pirmiausia reikia išsiaiškinti ar jūsų darbuotojai tikrai norės biure gamintis ar pasišildyti namuose pasiruoštą maistą. Toks įprotis būdingas ne visiems darbuotojams. Tačiau krizės laikotarpiu pasidarė populiaresnis, kadangi žmonės yra linkę taupyti. Remiantis Jungtinėse Amerikos Valstijose vykdytomis darbuotojų apklausomis, maisto gaminimu daug rečiau užsiima profesionalūs pardavėjai. Jų prigimtis yra bendrauti, taigi, dažniau jie renkasi pietus kavinėje su klientu, kur kartu yra „nušaunami du zuikiai“.

Tuo tarpu profesijų atstovai, kurie mėgsta viską įvertinti ir apskaičiuoti dažniau stengiasi sutaupyti, todėl dažniau renkasi maisto gaminimą. Tokį atsakymą dažniausiai rinkosi programuotojai ir buhalteriai, taip pat personalo skyriaus darbuotojai. Žinoma, tai negalioja 100% visiems šių profesijų specialistams.

Nustatyta, kad geras miesto išplanavimas padeda padidinti darbuotojų produktyvumą. Kai iki darbo ir atgal galima nuvažiuoti per trumpesnį laiką, kai iki susitikimo miesto centre darbuotojai gali nueiti pėsčiomis ar gali papietauti biure esančioje patalpoje ar pastato pirmajame aukšte esančioje kavinėje – jie sutaupo daug laiko. Tačiau tokiais atvejais, kai infrastruktūra nėra tokia palanki, tuomet virtuvės įrengimas gali padėti pakelti darbuotojų produktyvų darbą, jei aplinkui nėra gerą maistą siūlančių kavinių ar restoranų. Darbuotojams tokiu atveju tenka keliauti į toliau nuo darbo vietos esančius objektus, kas nėra labai patogu, netaupo laiko ir pinigų degalams. Kartais kelionei ir pietums neužtenka laiko. Be to, padidinti produktyvumą padeda trumpos pertraukėlės: kavos pasigaminimas, mažas užkandis ar trumpas pokalbis su bendradarbiu. Visi šie dalykai įvyksta bendro poilsio patalpose ar virtuvėje.

Biure vyksta ne tik darbas. Tai yra patalpa, kurioje bus virtuvės baldai, vienas kitas stalas ir įrankiai pasitarnaus minint svarbias biuro darbuotojų datas ar viso kolektyvo pergales: darbuotojų gimtadienius ar įmonės laimėjimus. Labai retai biure yra kita vieta, kur gali susirinkti visi darbuotojai. Konferencijų salės nesuteikia tinkamos atmosferos ir patogumo.

Biuro virtuvės baldai nebūtinai turi būti brangūs. Priešingai, jie gali būti labai paprasti. Pradžiai užtektų bendro naudojimo patalpose pastatyti bent mikrobangų krosnelę, skrudintuvą, arbatinuką, puodelius ir nupirkti būtiniausius įrankius, kaip peiliai, šakutės ir šaukšteliai. Tai bus mažas išsibandymas, ar darbuotojams maisto gaminimas biure yra tikrai aktualus, o ir išlaidų nebus labai daug. Jei pastebėsite, kad ši iniciatyva sutinkama palankiai, papildykite virtuvės patalpą ir kitais baldais. Spintos įrankiams ir lėkštėms, bei stalai – turi atrasti vietą jūsų biuro virtuvėje, taip pat įvairios lentynėlės smulkiems daiktams, kaip pavyzdžiui prieskoniams.

Be abejo, įrengus biure virtuvę atsiranda ir naujų problemų, kurių nebuvo prieš tai. Palaikyti švarą virtuvėje yra sudėtingiau nei ant darbo stalo. Taigi, iš karto po virtuvės kambariuko įrengimo reikės pasirūpinti ir taisyklėmis, kurios nurodys, kaip naudotis visais biuro virtuvėje esančiais daiktais, kaip nepalikinėti trupinių ar riebalų dėmių ant stalo. Kiekvieno biuro problema – žmonės, kurie niekada neplauna savo puodelių ir lėkščių. Gera išeitis tiesiog sukurti taisykles pakabinti virš spintos. Kita išeitis – sugalvoti juokingas bausmes tiems, kurie taisyklėms nusižengs. Tai bus labai puiki paskata darbuotojams parodyti savo originalumą. Taip pat norint palaikyti švarą reikia pasirūpinti, kad grindų danga ir baldai būtų pritaikyti maisto gaminimui ir samdyti valytoją, kuri reguliariai sutvarkys jūsų biuro virtuvės aplinką.

Galiausiai, neatsilikite nuo pažangiausių pasaulio kompanijų. Daugelis modernių ir pirmaujančių savo srityje šiuolaikinių įmonių rūpinasi savo darbuotojų gerove visais įmanomais būdais. Virtuvės įrengimas biure yra vienas jų. Jie vertina jiems suteikiamas sąlygas, patogumą ir galimybę bendrauti. Juk darbuotojai yra didžiausias įmonės turtas.

Šiandieninė dizaino mokykla plečia akiračius ne tik žvelgdama į ateitį ir patalpas dekoruoja ne vien spalvoto plastiko instaliacijomis. Nepamirštami ir klasika tapę deriniai. Dizainu besidominčių ir jau šios srities profesionalų dėmesį tebekausto įdomiausias dizaino tendencijas kuriantys Skandinavijos šalių kūrėjai.

Šių šalių menininkai visuomet pasižymėjo santūrumu ir puikiai tarpusavyje derino natūralias medžiagas ir spalvas. Nuo seno šiose šalyse itin vertinamas yra medis ir iš jo pagaminti namų reikmes tenkinantys ar darbo erdvę pagyvinantys biuro baldai. Dizaino istorijos vadovėliuose puikuojasi daugelis kūrėjų pavardžių, kurie gimė, gyveno ir kūrė vadinamąjį Skandinavišką stilių. Šiame straipsnyje daugiau dėmesio bus skiriama Danijos dizaino kūrėjams ir bene garsiausiam kėdžių kūrėjui pasaulyje - Hansui Jorgenui Wegneriui. Minkšti baldai nebuvo šio kūrėjo įkvėpimo šaltinis, tačiau toks paprastas ir kartu toks įdomus daiktas kaip kėdė, pakeitė ne tik šio menininko darbo kryptį, bet ir išlaisvino daugelio gyventojų interjerą nuo nuobodžios keturių ar trijų kojų konstrukcijos.

Hansas Jorgenas Wegneris buvo vienas iškiliausių, talentingiausių menininkų danų baldų dizaino istorijoje. Jis gimė 1914 metais batsiuvio šeimoje, todėl labiau nei kiti vertino rankų darbą, ir vėliau, kurdamas baldus pats tarytum skulptorius daug dirbo rankomis. Kaip reta jis jautė medžio ypatybes bei jo plastines galimybes. Hansas Jorgenas Wegneris kūrė neatitrūkdamas nuo gamybibinio proceso taigi prisilietimas rankomis prie medžio, prie gimstančio daikto formos buvo jo aistra. Hanso Jorgeno Wegnerio balduose lytėjimas buvo svarbus emocinio, estetinio suvokimo faktorius. Jo baldų skulptūriška plastinė forma suteikė danų baldų dizainui išskirtinių bruožų.

Hanso J. Wegnerio biografija pasižymėjo nuoseklumu. Taigi nuo pat jaunystės jis mokėsi baldžiaus amato, po to baigė Danijos dailės, amatų ir architektūros akademiją Kopenhagoje. Iki 1943 m kaip padėjėjas dirbo su žymiaisiais to meto dizaineriais Erik Møller ir Arne Jacobsen. 1943 m. Hansas Jorgenas Wegneris atidarė savo nuosavą biurą ir buvo vienas žymiausių danų baldų dizaino atstovų. Jo suformuota savita baldų plastinė stilistika, detalių skulptūrinė plastika ilgainiui tapo išskirtiniu danų baldų mokyklos bruožu. Būtent formų plastika bei asociacijos su bioninėmis ir gamtos formomis buvo vienas ryškiausių visos Skandinavijos dizaino bruožų.

Jo darbai priskiriami modernizmo mokyklai kur daugiausiai dėmesio skiriama funkcionalizmui. Geriausiai Hansas Jorgenas Wegneris žinomas dėl savo sukurtų kėdžių, kurių sukūrė apie 500 ir net 100 iš jų buvo gaminami masiškai. Interjero žurnalas Amerikoje 1950 m Hanso Jorgeno Wegnerio kėdę pavadino “pačia gražiausia pasaulyje kėde,” ir tai dizaineriui atvėrė kelią į tarptautinę šlovę ir pelningą eksporto rinką. Pasaulyje Hansas Jorgenas Wegneris garsėjo natūralių medžiagų suderinamumu klasikiniame dizaine bei gavo daug tarptautinių apdovanojimų už savo darbą Londone, Niujorke bei Skandinavijos šalyse. Hansas Jorgenas Wegneris mirė 2007 m Kopenhagoje, sulaukęs 92 m., tačiau jo įnašas į baldų dizaino istoriją buvo milžiniškas. Iki šiol šis kūrėjas yra laikomas Danijos dizaino raidos pasididžiavimu ir vertinamas dėl puikių ir novatoriškų savo idėjų. Dabartiniai jaunieji kūrėjai taip pat nepamiršta šio baldų meistro ir laiko jį įkvėpimo šaltiniu.

Šio įstabaus dizainerio baldai tebegaminami iki šiol. Nors daugelis jo sukurtų kėdžių labiau tinka namų interjerui, nepamirštami ir biuro baldai. Hansas Jorgenas Wegneris yra pasakęs, kad „kėdė neturi savo galinės pusės, todėl ji turi būti graži iš pusių pusių ir kampų“. Toks mąstymas leido visiškai kitaip pažvelgti į paprastą baldą ir atrasti jį vis naujenėje formoje nei iki tol.

Prieš daugelį metų buvusios gamyklų ir šiandien pagal šią paskirtį nenaudojamos patalpos atgimsta naujam gyvenimui. Loftas -  tai naujasis senų ir nenaudojamų gamyklinių patalpų vardas. Ten šiandien verda gyvenimas, apie kurį šių patalpų projektuotojai niekada negalėjo pagalvoti. Loftuose apsigyvena jauni erdvę ir kompaniją mėgstantys žmonės.

Lofte bus daug erdvės. Tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl jauni žmonės pasirenka apsigyventi loftuose. Studijuojant daugeliui teko gyventi mažame bendrabučio kambariuke arba nuomojamame kambaryje. Dažnai ta pačia maža patalpa dar tekdavo dalintis ir su kitu svetimu žmogumi. Taigi, jauni žmonės yra išssilgę daug erdvės. Tiesa, loftuose vis tiek reikės dalintis erdvėmis. Skirtumas – erdvės bus iš tiesų didelės. Lofte gyvenantys keli žmonės tikrai atras savo asmeninį kampą. Pertvaros, butaforinės sienos padės atsiskirti nuo kitų gyventojų.

Tiesa, gyvenant lofte vis tiek teks apsieiti be dalies patogumų. Šios patalpos anksčiau priklausė gamykloms. Juose stovėdamo staklės, įvairios paskirties mašinos ir kita įranga, o prie jų darbuodavosi pakankamai nedidelis skaičius žmonių. Taigi, nesitikėkite, kad rasite gerai įrengtą tualetą, visur išvedžiotus vandens vamzdžius. Norint gražiai įsirengti loftą gali prireikti nemažai lėšų. Tiesa, jei vis dar ieškai savęs, nori pasinerti į kūrybą ir tau reikia daug erdvės, loftas puikiausiai tiks.

Didžiausi vakarėlių liūtai labai mėgsta loftus. Juose dieną galite gyventi savo kasdienį gyvenimą, o penktadienį sutaręs su visais gyventojais surengti didelį vakarėlį. Retai loftuose statoma daug baldų, taigi, nebus baisu, jei po vakarėlių bus kažkas sudaužyta ar sulaužyta, o ir bus pakankamai vietos šokiams. Pertvaros, skiriančios lofto gyventojų asmenines erdves galės būti perstatytos.

Loftuose žmonės retai apsigyvena labai ilgiems laikotarpiams. Paprastai žmonės susiranda pastovius darbus, pasiilgsta ramaus gyvenimo stiliaus ir persikelia į butus ar namus. Be to, jei kartu auga maži vaikai, pertvaros nebepadės. Vaikui miegant negalės būti jokių triukdžių, negalės susirinkti didesnės draugų kompanijos. Tuo tarpu dėl žiemos šalčių ar vasaros karščių ir patogumų trūkumo žmonės turi rinktis arba persikelti gyventi kitur arba užsiimti lofto kapitaliniu remontu.

Šiandien sunkiai įsivaizduotume savo gyvenimą be minkštų baldų ir gražiausių apmušalų. Tačiau iki 18-to amžiaus vienintelis sunkių, medinių suolų paminkštinimas buvo tik padėta pagalvėlė. Tokiu komfortu mėgavosi tik turtingieji, o paprasti žmonės savo strėnas vargino ant kur kas mažiau patogių baldų.

Pažintį su senoviniais baldais verta pradėti antikvariate. Ten dažniausiai puikuojasi jau restauruoti ir naujam gyvenimui prikelti ne mažiau 50-ties metų amžiaus sulaukę istoriniai baldai. Jie puikiai atspindi ne tik vyravusias madų tendencijas, luomų atskirtį, bet ir užsakovo ekonominę situaciją ir meninį skonį. Karus ir kitas negandas išgyvenę minkšti baldai dažnai praradę savo pirminę išvaizdą, tačiau meistrų rankos juos tarsi paveikslus prakalbina ir atgaivina. Minkšti baldai, tokie kaip sofos ar krėslai nors ir praradę dalį savo originalios dangos, vis tiek pateikia mūsų akims aiškų praeities vaizdą. Tokios medžiagos kaip velvetas, šilkas, Damasko ar kiti rankdarbių raštai buvo pradėti naudoti tik 18-to amžiuje. Taigi šio laikotarpio minkšti baldai vieni puošniausių. Audiniai austi labai kruopščiai ir iki menkiausių detalių perteikiami meistro sumanyti raštai. Šiame laikotarpyje išgarsėjo Prancūzijos regiono Liono šilkai, taip pat Londono tekstilininkai.

19-tas amžius įnešė naujų mados ir technologijų vėjų baldų gamyboje. Atsiradus vis didesniam baldinių audinių pasirinkimui jau ne tik didikų rūmai ir rezidencijos puošėsi ištaigingesnėmis raštų ir spalvų paletėmis bei formomis. Fabrikų ir audimo staklių pagalba medžiagos atpigo, todėl minkšti baldai ir spalvoti jų raštai galėjo puošti ne tik diduomenę, bet ir kiek labiau pasiturinčius miestelėnus.

Autentiški audiniai, kuriuos šiandien galime pamatyti ant senovinių baldų byloja apie to meto madas. Įgudusi restauratoriaus akis vienu žvilgtelėjimu gali atskirti ne tik laikmečius, kada baldai buvo aptraukti, bet net ir kurioje šalyje audinys buvo išaustas. Dekoratyvūs, tekstiliniai baldų apvadai ypač populiarūs buvo 18-tame šimtmetyje. Natūralios odos apmušalai kone seniausias minkštų baldų apdailos būdas, tačiau dėl to antikvariniai tokio tipo baldai dažniausiai yra labai susidėvėję.

Minkštasuoliai – pailgos formos kėdės, dažnai statytos prie sienos, bene seniausia sofos giminaitė. Patogus sėdėti net keletui žmonių, šis baldas Europos didikų dvaruose atsirado dar 15-tame amžiuje. Mediena baldams gaminti būdavo parenkama labai kruopščiai. Dažnai vietinės medžių rūšys atsispindėjo mažiau pasiturinčiųjų namuose, o turtingesni stengdavosi užsisakyti baldų iš kuo egzotiškesnių medžių rūšių.

Sofos istorija siekia net senovės Egipto laikus, tačiau tai kas panašu į tai ant ko mes ilsimės šiandieną, atsirado tik maždaug 16-tame, 17-tame amžiuose. Nors tuo metu sofa ir minkštasuolis dažnai buvo vienas kito sinonimai, dabartinę išvaizdą šis baldas įgavo tik prieš šimtmetį. Brangiausiai tektų sumokėti už 17 – 18-tame amžiuje sukurtas sofas, nes jose tuo metu buvo derinami ne tik rankų darbo drožiniai, bet ir tapybos technikos. Ištapyti baldai buvo populiarūs Amerikoje, kur bandyta atkartoti smulkius ąžuolo, pušies ar riešutmedžio medienos raštus.

Viktorijos laikų minkšti baldai, tiek Anglijoje, tiek Amerikoje buvo puošti miniatiūrinėmis skulptūromis ir pasižymėjo gan drąsiu dizainu. Tokių baldų apmušalai dažnai pagyvinti giliai įspaustomis sagomis ar vinimis su dekoratyviomis galvutėmis. Prabangiais laikyti baldai buvo tie, kurių gamybai naudotas riešutmedis.

Kiekviena šalis pasižymėjo savitu baldų dekoravimo stiliumi. Nuo vyraujančių medienos rūšių priklausė ir gaminamų baldų įvairovė bei kokybė. Pramonės revoliucijos dėka kone kiekvienas šiuolaikinis žmogus gali mėgautis tais baldais, kuriais kadaise puikavosi tik rūmų ponai ir ponios.

XIII – XIV amžiuje Europoje, o tiksliau Prancūzijoje užgimė gotikos stilius. Šis menas vyravo architektūroje, juvelyrikoje ir net balduose. Gotikiniai baldai buvo puošiami architektūriniais elementais, smailiomis strėlėmis, bokšteliais ir kolonėlėmis. Apskritai gotikiniai baldai buvo labai paprasti. Pagrindinis baldas buvo suolas. Jį statydavo prie sienos ir tokio baldo paskirtis buvo dvejopa: gulėjimui ir sėdėjimui. Kėdės savo konstrukcija labiausiai priminė dėžę, turėjo uždarą ir aukštą atkaltę. Dažniausiai tokie baldai buvo gaminami iš ąžuolo, rečiau iš riešutmedžio, eglės ar pušies medienos.

Į Lietuvą šis stilius atkeliavo pavėlavęs šimtmečiu ir labai pasireiškė miestų architektūroje. Ypač Vilniuje buvo pastatyta daug naujų gotikinio stiliaus pastatų. Lyg grybai po lietaus dygo bažnyčios, rūmai, visuomeniniai ir gyvenamieji pastatai. Neatsiliekant nuo vyraujančios mados, naujuose namuose turėjo būti ir to paties, gotikinio stiliaus baldai. Miestuose namai stovėdavo šalia vienas kito ir dažnų gaisrų metu sudegdavo ne tik pastatų išorė, bet ir interjeras. Taigi galime manyti, jog viduramžių gaisruose buvo sunaikinti šio stiliaus amatininkų dirbiniai ir dėl to nei vienas Lietuvos muziejus neturi gotikinių baldų pavyzdžių.

Renesansas, gimęs Italijoje, Lietuvoje pradėjo reikštis dar gotikos stiliaus laikotarpiu. Šio naujojo stiliaus baldai, kaip ir interjerai buvo monumentalūs, patalpose dėstyti palei sienas, dažniausiai net nejudinami. Interjere baldų nedaug, tačiau jie sunkūs, masyvūs. Pagrindine gamybine medžiaga išliko ąžuolo ir riešutmedžio mediena, tačiau didelis dėmesys pradėtas kreipti į baldų detales, kurios pradėtos drožinėti ir puošti. Dažniausiai puošiamos drožiniais būdavo didžiosios baldų plokštumos. Mėgti geometriniai raštai, smailias arkas keitė apvalesni kontūrai, atsirado tokie antikiniai architektūriniai elementai kaip kolonos, piliastrai ir dantyti karnizai. Visame mene vyravo panašios tendencijos, todėl galima manyti, kad architektūrinis stilius būdavo pradžia ir vyraujanti mada tokioms meno ir amatų šakoms kaip dailė, juvelyrika, baldai ir net drabužiai. Renesansas atpažįstamas per kartušus, girliandas, arabeskas, grifų ir liūtų galvas bei kupidonus. Šie elementai labai mėgti ne tik kuriant pastatus, bet ir balduose. Be suolų – dėžių pradedamos plačiau naudoti spintos, tačiau tokius baldus išgalėdavo įsigyti tik didikai ar bažnyčios atstovai. Indai ir drabužiai laikyti bufetuose – kredensuose. Dar vienas amatininkų išradimas buvo spintelės – kabinetai ir spintos skirtos knygų laikymui. Lova tuo metu buvo architektūrinė sienos dalis. Stalai keturkampiai, apskriti ar šešiakampiai rėmėsi į dvi atramas arba buvo vienakojai. Sėdimųjų baldų asortimentas renesanso laikotarpiu buvo labai nedidelis. Vienos kėdės buvo su sukryžiuotomis kojomis, kitos – su drožinėtomis ažūrinėmis lentelėmis. Kėdės kojos dažnai priminė liūtų letenas, o baldų sujungimai slėpėsi už moterų figūrų – kariatidžių. Porankiai dažnai buvo užbaigiami voliutomis ir jau minėtų liūtų ar avinų galvomis. To laikotarpio amatininkai pagamino naujo tipo kėdės ir fotelio tipą, kuris buvo su vytomis, suktomis kojomis bei atkalte. Sėdėjimui skirtus baldus aptraukdavo oda arba audeklu, kurį pritvirtindavo varinėmis ar iš bronzos pagamintomis vinimis, o pakraščius paryškindavo kutais. Šio laikotarpio baldai mūsų dienomis taip pat didelė retenybė, tačiau muziejų kolekcijose galime apžiūrėti renesanso laikotarpio pavyzdžių.

Šiandieninė pramonė baldus gamina iš įvairiausių medienos ir net plastiko rūšių. Tačiau dabartinės tendencijos privertė kūrėjus vėl atsižvelgti į gamtą ir į natūralumą. Pasaulyje vis labiau vertinami tikro, natūralaus ir kvepiančio medžio gaminiai. Medžio masyvo baldai pasižymi išskirtine kokybe ir turi išliekamąją vertę. Mediniai baldai mėgiami tų, kurie vertina tradicijas ir ilgaamžiškumą.

Ar kada pagalvojote, su kuo žodis “verslas” asocijavosi Mesopotamijos laikų pirkliui, viduramžių prekybininkui ar Jungtinėse Amerikos Valstijose dar prieš kelis šimtus metų prerijose karaliavusiam kaubojui? Šiame straipsnyje remdamiesi išlikusiais skirtingų epochų šaltiniais ir pagal juos pastatytais filmais, pabandysime pažvelgti į verslą prieš daugybę metų gyvenusių ir visiškai kitokį požiūrį bei pasaulėžiūrą turėjusių žmonių akimis.

Ar galite įsivaizduoti akmens amžiaus gyvenvietę? Kelios didelės palapinės, kelios mažesnės, viduryje gyvenvietės didelis laužas ar ola, kurioje glaudžiasi visa žmonių gentis. Tai eilinės akmens amžiaus gyvenvietės vaizdas, kurioje taip pat vyko verslas. Šiame amžiuje verslui nebuvo reikalingi nei biuro baldai, nei pinigai, nei kompiuteriai. Viskas prasidėdavo nuo to, kad veikdamas vienas žmogus niekaip negalėtų prasimaitinti. Susimedžioti gyvūną su primityviomis priemonėmis, kaip ietys, nėra lengva. Taigi, jie turėdavo veikti grupėse. Net ir nemažai iki 10 žmonių grupei tekdavo sugaišti nemažai laiko, kol jie grįždavo į gyvenvietę su laimikiu. Medžiokle užsiimdavo vyrai. Tuo tarpu jaunesni genties nariai ir  moterys likdavo stovykloje ir užsiimdavo mažiau rizikinga veikla – rinkdavo uogas, vaisius, daržoves ar žvejodavo.

Verslas prasidėjo, kai genties nariams reikėdavo apsikeisti savo turimais ištekliais. Vieni turėjo mėsos, kiti uogų, vaisių, daržovių. Kartais mainai vykdavo ir tarp skirtingų genčių.

Atsiradus žemdirbystei ir pirmosioms civilizacijoms pagrindiniu turtu tapo žemė. Žmonės jau buvo supratę, kad žemdirbystė yra daug lengvesnis būdas prasimaitinti negu medžioklė. Be to, žmonių intensyviai medžiojamų gyvūnų skaičius augant gyvenvietėms mažėdavo – jų mėsos nevisada užtekdavo.

Didžioji dalis žmonių tapo sėsliai gyvenančiais žemdirbiais. Tuomet atsirado pirmosios didesnės gyvenvietės, miestai. Žemdirbyste užsiimantys žmonės tapo pirmaisiais stambiais verslininkais. Jie turėjo didelį kiekį kitiems žmonėms reikalingo maisto, kurį galėjo išmainyti į jiems reikalingus daiktus. Mainų objektai buvo vergai, darbo ir medžioklės įrankiai, baldai, papuošalai ar rūbai.

Kartu su pirmaisiais miestais atsirado ir pirmoji valiuta. Pernelyg dažnai kildavo konfliktai dėl mainomų daiktų vertės. Pirmiausia simboliai buvo susieti su konkrečia populiaria preke, pavyzdžiui, maišu grūdų, vėliau mainams buvo pradėti naudoti taurieji metalai. Tuomet atsivėre kelias prekiauti su kitais miestais, kitomis civilizacijomis.

Galingiausi, turtingiausi ir įtakingiausi tų laikų žmonės buvo pirkliai. Jie gabendavo prekes iš vienų miestų į kitus ir parduodavo už didesnę kainą. Prabangius automobilius jiems atstojo kupranugariai, arkliai ir vežimai. Biuro baldus ir gerą vaizdą pro langą – didelės palapinės, darbuotojus – iki dantų ginkluoti padejėjai.

Viduramžiais Europoje verslas pirmiausia buvo susijusęs su apsauga, mokesčiais ir ryšiais. Norėdamas nugabenti prekes į kitą miestą ar valstybę turėjai susimokėti už teisę keliauti vietos hercogams, kunigaikščiams, karaliams ar kitiems tų laikų valdančiajam sluoksniui priklaususiems žmonėms. Jie valdė žemes, bei vandens ir jūrų kelius. Be jų nuolankaus prašymo ir nemažo mokesčio pro jų žemes saugiai nenukeliausi. Tais laikais vyravo taisyklės, kuriomis šiandien vadovaujasi nebent tik Afrikos diktatoriai ar šiuolaikinių nusikalstamų grupuočių nariai.

Prisiminkime jaunos, bet labai įtakingos valstybės – JAV istoriją. Tikriausiai nors kartą esate matę vesterną. Šiuose filmuose pagražintai atspindimas Jungtinių Amerikos Valstijų laikotarpis, kai neaprėpiamuose plotuose karaliavo kaubojai. Kaip gi verslą įsivaizdavo kaubojai? Remiantis išlikusiais šaltiniais jų prieš kelis šimtus metų sandėriai vyko tvarkingiau, bet vis dar nevengiant panaudoti ginklų. Labiau nei biuro baldai, verslą pradedančiam žmogui prerijose buvo reikalingas revolveris.

Kaip manote, koks šiandien reikalingiausias verslininkui daiktas? Ar tai kompiuteris, automobilis ar planavimo lenta?

Baldų apmušimas minkštaisiais audiniais šiuo metu nebesukelia jokios nuotabos, o prieš kelis šimtmečius tai buvo neregėtos prabangos ir pažangos ženklas. Dažniausiai minkšti baldai būdavo apmušami tekstilės audiniu arba oda ir išskirtinai tik sėdynės dalis. Tradiciškai baldų apmušalams būdavo naudojami arklio, karvės ar kiaulės plaukai, kokoso plaušai, šiaudai, šienas, linas ir kitos natūralios medžiagos. Šiandien didžiąją dalį natūralių pluoštų pakeitė sintetinės medžiagos, tokios kaip vinilas, nerūdijantis plienas ir kiti. Pirmieji minkšti baldai, kuriuose buvo integruotos spyruoklės atsirado tik 1850 m. Priešingai nei šiandien, kai visuose gamybos cechuose stovi didžiulės staklės, anuomet visi baldai gaminti išskirtinai rankų pagalba.

Šiuolaikiniai minkšti baldai iš esmės sudaryti iš keturių elementų. Pirmasis tai karkasas, kurio sudėtį sudaro įvairūs mechanizmai, skirti baldų transformacijai. Juk labai patogu kai kiekvieną vakarą sofą galime paversti didele ir patogia lova. Kiti elementai tai užpildas, apmušalų audinys bei baldų furnitūra. Tokie baldai išbandomi įvairių testų pagalba, kad atitiktų aukštus kokybės standartus bei komfortiškumo ir estetiškumo reikalavimus.

Porolonas yra populiariausia medžiaga šiuolaikinių minkštų baldų užpildui. Tai pagrindinis komponentas, nuo kurio priklauso ar baldai bus patogūs ir ar nepraras savo pirminės išvaizdos po daugelio metų. Furnitūra baldams suteikia funkcinį bei estetinį išbaigtumą ir formuoja bendrą visumą. Baldinės furnitūros asortimentas parduotuvėse yra labai didelis, todėl mūsų vaizduotei suteikta galimybė kurti įvairiausius baldus. Net smulkios rankenėlės baldų išvaizdą gali pakeisti 180 laipsnių kampu.

Dizaino prasme labai svarbūs yra baldų apmušalų audiniai. Jie formuoja ne tik svečio nuomonę apie šeimininko mados ir skonio supratimą, bet svarbiausia, kad savo išvaizda pritaptų prie kambario interjero ar viso namo (buto) aplinkos. Raštuoti ir spalvoti audiniai literatūriniuose šaltiniuose minimi jau nuo IX amžiaus prieš mūsų erą. Rytietiški šilkai į senąjį žemyną keliavo Didžiuoju šilko keliu, Italija renesanso epochoje garsėjo aksomais bei rankomis išaustais gobelenais. Dėl audėjo ir dailininko darbo sintezės audinių kaina buvo labai aukšta ir savo interjerus tokiais kūriniais puošti galėjo tik turtingiausias visuomenės sluoksnis. Šiandieninės technologijos visą gamybos procesą ne tik pagreitino, bet ir padarė prieinamu kiekvienam vartotojui.

Prieš renkantis audinių spalvą baldams, pasvarstykite kokį efektą siekiate sukurti savo namuose. Ryškios baldinių audinių spalvos labiau krenta į akį bei suteikia žvalumo. Ramūs, šilti tonai ramina subtiliai papildydami interjerą. Svarbiausi kriterijai, kuriais vertėtų vadovautis renkantis audinius tai patvarumas ir atsparumas dilimui.

Minkšti baldai – vienas svarbiausių namų interjero elementų, kuriantys jaukumo, komfortiškumo ir estetikos pojūtį.

Iš stalių amato ir amatininkų cechų išsivystė galinga baldų pramonė, kurios tradicijos Lietuvoje  žinomos nuo XVI amžiaus. Suteikus privilegijas, cechuose buvo gaminamos spintos, kėdės, stalai. Pirmieji cechai įsteigti Kaune, Klaipėdoje bei Vilniaus miestuose. Apie Lietuvoje taip pat veikusią Radvilų manufaktūrą byloja išlikusios spintos.

Kauno miestas baldų pramonės vystymuisi buvo palankus savo geografine padėtimi. Patogus susisiekimas upėmis sudarė sąlygas atplukdyti medienos iš įvairių Lietuvos vietų. Nuo pačių seniausių laikų medienos apdirbimo cechai kurdavosi prie vandens, tačiau Klaipėda kaip miško uostas baldų pramonės neplėtojo. Tuo užsiėmė amatininkai ir nedideli gamintojų susivienijimai, kurie gamindavo pagal specialius užsakymus.

Baldų įmonės savo veiklą dažniausiai pradėdavo nuo lentpjūvių. Pirmoji lentpjūvė 1863 m. Kaune įsikūrė Jonavos gatvėje, o pirma pramoninių baldų gamykla, įsteigta 1879 m. veikė Fredoje. Šio fabriko gaminių katalogą sudarė ratai vežimams, spintos ir indaujos, įranga garlaiviams, karietoms bei arkliniam tramvajui. Dalis produkcijos buvo net eksportuojama. Deja, fabrikas neatlaikė konkurencijos. Šiame krašte pasižymėjo ir Jonavos staliai. Jų gamintos spintos, stalai bei kėdės turėjo neblogą pasisekimą Anglijoje bei Olandijoje. Gamybai dažniausiai naudota vietinė mediena, tik išskirtiniais atvejais – egzotiška.

Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos – gamyba suintensyvėjo. Tarpukariu baldus gaminusios firmos buvo žinomos net užsienyje. Gaminami ir serijiniai, ir individualiai užsakyti baldai. Gamybai naudota ne tik vietinė mediena, bet ir atplukdyta žaliava. Klaipėdos baldų gamintojai išsiskyrė savitu baldų stiliumi, kuris dažnai įvardijamas kaip „vokiškai lietuviškas“.

Šiaulių miesto baldų pramonę reprezentavo kėdės, minkšti baldai, spintos, rašomieji stalai bei kabinetų įranga.

XX a. viduryje baldininko amato ir meno principų mokė Kauno, Šiaulių, Telšių, Marijampolės amatų mokyklos.

Baldų gamybos sektorius šalies ūkio struktūroje visais laikais atliko svarbų vaidmenį apdirbamosios pramonės augimo srityje. Tačiau iš parodų salių unikalūs ir vienetiniai medžio baldai beveik išnyko. Tradiciją keičia medžio drožlių plokštė, plastmasė ir dirbtinė oda.

Renesanso laikotarpiu baldai iš esmės pasikeitė. Iš sunkių, įstatomų ir nejudančių tapo laisvai kilnojamais. Kaip ir pastatai taip ir baldai pradėti puošti karnizais, kolonėlėmis. Renesanso laikotarpiu baldus dažniausiai gamindavo stalių cechai. Savo dirbtuves turėdavo ir nemaža dalis vienuolynų ar dvarų. Baldai pasižymėjo architektūrinėmis formomis, gausiai naudotas raižytas, ornamentuotas medis bei kaulas. Taip pat puošyboje dažnai naudota intarsija (medžio inkrustacija medžiu). Mėgstama žalia, raudona, geltona ir balta spalvos. Iš Vilniaus cecho po dvarus ir miestelėnų namus plito stalai, skrynios, lentynos bei minkši baldai.

Pirmieji minkšti baldai į Lietuvą atkeliavo iš Italijos: pirmąją lovą į savo dvarą parsigabeno Radvilų giminė.

Baroko epocha savo pėdsakus paliko visoje žmonių aplinkoje: architektūroje, taikomojoje dailėje, madoje ir net pačiame gyvenimo būde. Tuo metu atsirado rašomieji stalai, drabužių spintos su įmantriais frontonais, komodos.

Baldus šiuo laikotarpiu tebegamino vienuolynų dirbtuvės ir cechai. Garsiausia buvo Nesvyžiaus šakos Radvilų baldų manufaktūra. Baroko stiliaus baldai labai išsiskyrė gausiu dekoru. Kaip architektūroje taip ir balduose dominavo banguoti, lankstūs siluetai, augaliniai bei geometriniai puošybos motyvai, masyvios proporcijos. Barokinių baldų bruožas – išlenktos, išpūstos, susuktos spirale stalų kojos, bei voliutiški kėdžių porankiai. Minkšti baldai ir krėslai puošiami prabangiais, gėlėtų raštų apmušalais, aksomais, gobelenais bei kutais.

Klasicizmo laikotarpiu bažnytiniai ir pasaulietiniai baldai kuriami anksčiau įkurtose Radvilų, Oginskių, Antano Tyzenhauzo manufaktūrose Kėdainiuose, Biržuose, Bialoje. Kita baldų dalis importuojama iš Lenkijos, Čekijos, Vokietijos. Taip pat baldus tebegamino miestų cechai bei dirbtuvės. Lietuvos klasicizmo laikotarpiu kurti baldai buvo mažiau puošybiški, kuklesnių formų tačiau lengvi ir mobilūs. Gamybai naudota vietinė mediena, tačiau kartais faneruoti raudonmedžiu ar riešutmedžiu. Minkšti baldai, tokie kaip kušetė, minkštasuolis ar sofa puošti skoningais antikinių ornamentų šilkiniais, medvilniniais bei vilnoniais audiniais. Klasicizmo laikotarpio baldai dažnai būdavo tarsi įrėminti, apkaustyti architektūriniu apdaru. Naudojami didybės ir prabangos pojūčius stiprinantys elementai, tokie kaip liūtų galvos, vainikai ar karo atributika.

Baldai kaip praeities liudininkai, atspindi gabių meistrų ir kūrėjų dvasinės kultūros reliktus, simbolius ir motyvus.

Ar dar prisimenate savo mokyklos klasių kabinetus? Vieniems - šios patalpos asocijuojasi su linksmybėmis, draugais, žaidimais, kitiems – su griežtais mokytojais ir žiniomis, o tretiems – iš atminties klodų išnyra dar kiti prisiminimai ir asociacijos. Tiesa, šiame straipsnyje kalbėsime ne apie prisiminimus iš mokyklos, o apie ateitį. Tiksliau apie šviežiausius pasikeitimus ir naujoves mokyklos klasių kabinetuose.

Dar neseniai mokyklų suolus palikę moksleiviai gali patvirtinti, kad beveik kiekvienos klasės gale visada būdavo bent kelios spintos, kuriose buvo galima rasti daugybę su mokomais dalykais susijusių knygų. Šiandien klasėse knygos vis dar naudojamas. Tiesa, šalia spintose sukrautų knygų atsiranda naujas daiktas – kompiuteris. Jis jau naudojamas jau beveik visų dirbančių žmonių, bet į didžiąją dalį mokyklos klasių atkeliavo visai neseniai. Klasių kompiuterizacija įvyko per paskutinius penkis metus.

Ateityje spintos galbūt talpins tik kompiuterines duomenų laikmenas ir tik kelias muziejine retenybe tapusias knygas. Greičiausiai jau greitai vieno kompiuterio 20 ar daugiau vaikų grupei ir mokytojui neužteks. Jau šiandien didžiosios kompiuterių kompanijos daro mažus bandymus su keliomis Lietuvos mokyklų klasėmis. Vaikai mokosi naudodami planšetinius kompiuterius ir jiems skirtas programas.

Taip pat vis daugiau dėmesio skiriama vaikų poilsiui. Tikriausiai pastebėjote, kad vaikai po pamokų grįžta pavargę. Mokykloje krūviai auga. Kasdien vaikai įsisavina daugiau informacijos nei kadaise mūsų protėviai iš viso galėjo sužinoti iš prieinamos literatūros. Dėka interneto, televizijos ir išsamių mokyklose dėstomų pamokų vaiko pasaulėžiūra plečiasi. Tiesa, tai turi savo kainą. Tai nuovargis.

Mokyklose su vaikus palietusiu greitėjančiu gyvenimo tempu kovojama kuriant poilsio ir žaidimų kambarius. Šiose patalpose yra minkšti baldai, atpalaiduojantys žaidimai, stalai ir kitos priemonės, kurios leidžia bent trumpam vaikams nukelti mintis nuo pamokų. Tuo pačiu tai garantuoja, kad vaikai leidžia pertraukas saugiai.

Keli bandymai sukurti modernius poilsio kambarius mokyklose susilaukė teigiamų reakcijų. Šią naujovę išbandžiusiose mokyklose šių patalpų steigimas moksleivių buvo priimtas teigiamai. Minkšti baldai per daugelį pertraukų būdavo nusėdami vaikų, o žaidimai ir kitos priemonės taip pat dažniausiai būdavo moksleivių naudojamos. Kitu metu šiose patalpose ramybę atranda ir mokytojai.